„Vytauto Rubavičiaus poezija stovėdama lyg ir atokiau nuo tradicinių ir dabartinių lietuvių poezijos „magistralių“ savitai papildo Lietuvos poezijos „kelių žemėlapio“ tinklą nuvesdama į gal ne itin dažnai lankomas bet dėl to nė kiek nemažiau svarbias įdomias ir mažai tyrinėtas „dvasios vietoves“ Šiek tiek racionalus filosofinis dažnai į kalbą orientuotas kalbėjimas grindžiamas kalbos struktūromis ir jų dekonstravimu leidžia poetui prasiskverbti ir atskleisti pačioje kalboje užkoduotus „būtovės slėpinius“ Antanas A Jonynas